top of page
Blurry Shadows_edited_edited_edited.jpg

ŠALTIS

Jurgita Jurkutė-Širvaitė

Labas,


iš pavadinimo ir pirminės fotografijos, manau, nujauti, apie ką ši mano patirtis. Visgi pradėti norėčiau nuo to, jog iki šalčio praktikos mane atvedė savo šiluma užbūręs tėčio ir dukters santykis. Du lietuviai, su kuriais susipažinau Lenkijoje (progresyviame patirčių savaitgalyje su dr. Joe Dispenza), Arūnas Degutis ir Ignė Degutytė. Pamačiusi jų Facebook įrašą apie planuojamą pažintinį renginį su Wim Hof metodu ir maudynes Vilnelėje, dvejonių turėjau mažai. Taip viena patirtis (iš Varšuvos) atvedė į kitą.


Foto Michele Ursi

Sekmadienio rytas prasidėjo nuo visų susirinkusių pažinties. Arūnas ir Ignė yra sertifikuoti Wim Hof metodo instruktoriai Lietuvoje. Būtent tėtis tapo įkvėpimo šaltiniu ir pavyzdžiu dukrai, atrandant šalčio praktiką. Klausydama ir žvelgdama į šią šeimą, matydama jų santykį ne tik žodžių, bet ir kūno kalbos lygmenyje – žavėjausi. Viena iš įžvalgų, kurią tądien išsinešiau: „Kiekvienam suaugusiam, kurio ryšys su tėvais buvo sudėtingas – gydančiai veikia kitokio, sveiko ryšio matymas. Tada tiesiog supranti, jog būna ir kitaip.“

Taigi, Wim Hof yra kietas ir pašėlęs olandas su tikrai išskirtine asmenine istorija. Taip susiklostė, jog gana anksti jo žmona pasirinko savižudybę ir paliko jį vieną su keturiais vaikais. Krūvis, emocinis ir dvasinis, didžiulis. Tada jis pasidavė savo intuityviam jausmui, kitaip tariant pasitikėjo aukštesniu vedimu ir pradėjo kelti sau iššūkius. Manau tai buvo jo paties autentiškas būdas kabintis į gyvenimą tam, kad išgyventų. Kaip Arūnas pasakodamas apie pažintį su juo sakė, kas mūsų nesulaužo, tas mus sustiprina. Todėl Wim‘as (taip jį vadina draugai) siekdamas išsigelbėti pats, sukūrė tai, kas dabar įkvepia ir padeda tūkstančiams. Kelias į pripažinimą užtruko. Šis žmogus pirma turėjo atkreipti į save mokslininkų dėmesį ir tai darė tapdamas net 26 pasaulio rekordų autoriumi. Tada juo susidomėjusi mokslininkų komanda atliko įvairiausius tyrimus. Patvirtinus šalčio praktikos teigiamą efektą žmogaus organizmui gimė Wim Hof metodas. Pagrindinė žinutė – suteikti kūnui sąlygas įjungti savireguliacinius mechanizmus. Jį sudaro keturios kertinės ašys: kvėpavimas, šaltis, nusiteikimas ir bendruomenė.

  • Kvėpavimas. Čia jis užima svarbią vietą. Tiek prieš ruošiantis į šaltą vandenį, tiek po to, generuojant vidinę organizmo galią save sušildyti.

  • Šaltis. Jaučiausi pakankamai pažengusi, nes rytais eilę metų praktikuoju šaltą dušą. Bet tai, ką sužinojau ir patyriau kartu su jais – buvo visai kas kita. Pasirodo, pagal Wim Hof metodiką būtina prieš tai ne apšildyti kūną, o priešingai, jį atvėsinti. Tam kad užsidarytų odoje esančios poros ir taip kūnas gautų signalą, jog jam teks rimtas šalčio iššūkis ir kuriam tokiu būdu jau pradeda ruoštis. Turinti keturis skirtingus metų laikus Lietuvoje – atvėsinimas vyksta gana lengvai.

  • Nusiteikimas. Užsiėmimo metu, viena iš dalyvių prisistatydama pasakė: „Atėjau įveikti šalčio baimę.“. Aš jos paklausiau, ar ta baimė yra tavo? Pasigirdo kitų klausimas, „o kieno gi dar?“. Baimės tikrai kartais būna primestos ar „paveldėtos“. Jeigu visą vaikystę tėvai akcentavo, jog turi apsirengti kuo šilčiau, nes jei tik sušalsi – sirgsi. Tai gali būti ir gydytojas (ar kitas autoritetas), kuris kažkada pasakė, jog ligą lėmė tai, jog labai sušalai. Prie ko vedu? Prie nusiteikimo. Kitaip sakant, apie ką mąstome – tuo ir esame. Šią temą plačiau suvokti, pasigilinti, jei tik yra noro, kviečiu pasidomėti dr. Joe Dispenza teorija ir praktikomis.

  • Bendruomenė. Ta kertinė ašis, kuri pastaruoju metu regis lyg su trenksmu grįžta į madą. Nuo AŠ link MES. Arčiau to, kas yra bendra nuomonė, bendras požiūris, bendras noras. Būtent jo, noro, labiausiai ir reikia iš mūsų kiekvieno, kad pakiltume nuo patogios sofutės ir žengtume ten, kur prasideda tikrieji pokyčiai. Pamenu save vienoje savo gyvenimo krizės atkarpoje vis kartodavau: „Man taip sunku vienai...“. Kol išgirdau klausimą atgal: „O jeigu kartu?“

Ką man davė ši patirtis?

  • Gerą nuotaiką (mokslas sakytų, jog išsiskyrė dopaminas).

  • Energijos pliūpsnį iki pat vakaro (čia turbūt dopaminas eina koja kojon su kitu laimės hormonu – endorfinu).

  • Kokybiškesnį miegą.

  • Vidinio pakankamumo, vientisumo pojūtį.

  • Praktikos metu iš analitinio proto tikrai perėjau į ramų protą.

  • Pažinau naujus, įdomius žmones.

  • Pirmadienį jau savarankiškai išbandžiau Neries upę.

Galiausiai, nuošaly palikus mokslininkų palaimintą metodiką, yra vienas momentas, kuris man asmeniškai čia svarbiausias. Tai sakralus žmogaus ir vandens santykis. Jis nematuojamas skaičiais, neapvelkamas metodikomis. Jis buvo, yra ir bus. Tai ta pirmoji materiali erdvė motinos įsčiose, nulemta tūkstančių metų prigimties, nešanti savyje gyvastį, augimą, atsinaujinimą, apsivalymą, virsmą.


Parašiau ir, dabar skaitydama, pati sau galvoju: „Kokia įdomi ši patirtis. Prasidėjusi nuo santykio su tėvu ir atvedusi iki įžvalgos apie santykį su motina.“ Išties, viena patirtis veda į kitą.


Linkiu tau (ir sau) daugiau tokių momentų, naujų patirčių.

Žemiau rasi dvi nuorodas. Pasidomėk. Gal šis atsitiktinumas, jog dabar skaitai apie šią mano patirtį, visai ne atsitiktinis.


















1 157 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską
PIRMAS PUSMETIS

PIRMAS PUSMETIS

LAIKAS KARTU

LAIKAS KARTU

MAMOS DIENA

MAMOS DIENA

Comentários


bottom of page