Labas,
šiandien noriu su tavimi pasidalinti mintimis apie pirmą savo naujos veiklos pusmetį. Iššūkiais, kuriuos teko priimti ir įvaldyti. Įžvalgomis, kurios gali būti vertingos ir Tau. Tad pradedu.
Baimė ir abejonės
Kai tau beveik 40 ir nori eiti širdies keliu – reikia drąsos. Daug drąsos visų pirma susitarti su savo paties vidiniais kritikais. Jei susvyruoja pasitikėjimas ar kyla abejonių – visiškai natūralu net ir iš pačių artimiausių išgirsti: „O Dieve, taigi nebeužteks laiko tau savo srity tapti geriausia!’’, „Hm… Tai vis dar ieškai savęs, ką?’’, „Jooo... Dabar vėl viską iš pradžių teks pradėti.’’
BET! Yra ir kita pusė: „Na tu ir šaunuolė!’’, „Drąsu!’’, „Sėkmės! Labai tave palaikau.’’
Visos šios galvoje besisukančios ar kitų žmonių išsakytos mintys tik atspindi abu pasaulius, kuriuos kiekvienas iš mūsų talpiname savyje. Griovėjas ir Kūrėjas. Pasirinkimai, iš kurio pasaulio atsispirdama veiksiu, vyksta kiekvieną dieną, kai priimu sprendimus. Nuoširdžiai galiu prisipažinti – aš irgi bijojau pradėti, kartais mane apnikdavo abejonės.
Jeigu dabar stabtelėtum ir pagalvotum apie save. Kaip Tu jautiesi, kai pasiryžti pradedi naują veiklą? Ar išgyveni baimę, abejones, nerimą? Apie ką tavieji? Ką darai su kylančiomis emocijomis ir jausmais?
Ką dariau aš ir kas mane drąsino?
Pirma, pripažinau sau, jog turiu teisę klysti. O suklydusi – pasitaisyti. Savo klaidas mokiausi (ir vis dar mokausi) priimti ne kaip asmeninį pralaimėjimą, bet kaip natūralią ir būtiną tobulėjimo proceso dalį.
Antra, aiškiai žinojau, ko aš siekiu. Noriu kurti ir būti autentiškame santykyje su savimi ir žmonių grupėmis. Noriu savo pavyzdžiu nešti kitokio bendravimo kultūrą. Paremtą nuoširdumu, atjauta ir dalinimusi. Tad jau keletą metų jutau, jog darbe, kuriame iki šiol dirbau, stokoju to gyvo, tikro kontakto ir tiesioginio atgalinio ryšio. Beveik visada buvau kitapus TV ekrano ar rampos. Tai jokiu būdu nereiškia, jog aš išsižadu savo nueito kelio. Priešingai, noriu jį praplėsti ir pritaikyti sukauptą patirtį. Darbas su didelėmis ir mažomis auditorijomis, renginių vedimas, diskusijų ir pokalbių moderavimas, darbas teatre ir kine – tai didelis mano žinių, gebėjimų ir patirčių bagažas. Taigi, pasirinkimas dirbti su žmonių grupėmis ir tokiu būdu apjungti jau įgytus įgūdžius, patirtį, kartu su naujomis neuroedukacijos žiniomis, – labai organiškas.
Trečia, buvau ir esu dėmesinga savo mintims ir pagrindinį dėmesį siekiu sutelkti į įgalinančius žodžius. Kai tik galvoje išlįsdavo vidinis kritikas „Oi, visų galų meistrė...“ stabdydavau ir ieškodavau „priešnuodžių“ – palaikančių žinučių, kurios ateidavo iš aplinkos. Jų visada yra! Ar jas pastebime? Priklauso nuo mūsų pasirinkimo ir noro jas išgirsti, priimti. Štai viena tokių man buvo Vilniaus universitete išklausyto sveikatos pagrindų modulio kurso „Žmogaus kūnas, sveikata ir sveikatos sutrikimai“ lektorės, gydytojos Virginijos Kirtiklienės mintis: „Ateities profesijos, bus tarpdisciplininės profesijos“. Ši žinutė man padeda aiškiai matyti visų jau įgytų išsilavinimų (VU socialinio darbo ir LMTA aktorinio meistriškumo studijos, Marijos Mendelės-Leliugienės neuroedukacijos mokykla) tarpusavio sąsajas ir jungtis, kurios leidžia rasti savo autentišką darbo su grupėmis modelį. Tiesa, jau šią savaitę vėl tapsiu studente, bet apie tai kitą kartą.
O dabar Tu. Pasirašyk 3 labiausiai tave palaikančias, įgalinančias, drąsinančias žinutes ar tezes ir visą mėnesį jas bent kartą per dieną sau garsiai perskaityk.
Kas dar man padėjo?
Asmeninė terapija. Įvairūs asmenine ir profesine prasme auginantys seminarai. Kolegos, kurie eina tuo pačiu keliu ir jų istorijos. Literatūra ar vieši pasidalinimai tų žmonių, kurie dirbo ar dirba panašioje sferoje.
Vienas iš įkvėpimų man Irvin D. Yalom knyga „Kasdien vis truputį arčiau“, pasakojanti apie žymaus amerikiečių psichiatro, psichoterapeuto ir jo pacientės „darbo užkulisius“.
Už kiekvieno žmogaus slypi istorija, kiekvienas iš jų turi savo stiprybių ir silpnybių. Tobulumas – tai tik iliuzija, kuria įtikėjus, gali nusvirti rankos eiti savo autentišku keliu. Beje, šio autoriaus knygos tikrai vertos tavo dėmesio ir laiko.
Įžvalgos
Pagrindinės šio pusmečio įžvalgos, kurios man kilo apsilankius 13-oje įmonių kolektyvų ir prisilietus prie 185-ių skirtingų žmonių:
Į biurą ateina ne pareigos, bet ŽMOGUS. Konkretus žmogus su paties asmenine istorija ir tos dienos nuotaika. Todėl bendra emocinė atmosfera įmonėje priklauso nuo kiekvieno. Kuo daugiau žmonių jausis gerai asmeniškai, tuo daugiau vertės galės sukurti kaip komanda.
Didelė dalis žmonių turi prigimtinę kūrybos galią užslopinusią patirtį vaikystėje ar dailės pamokose mokykloje. Iš to seka įsitikinimas, kuris skamba taip: “aš nemoku piešti” arba “aš ne prie meno”. Gera žinia ta, jog tokiuose užsėmimuose kaip tik skatinamas laisvas žaidimas su dažais be jokių “kaip reikia”.
Nauja dažnai kelia jaudulį. Kartais jis geras, nes įvardijamas kaip smalsumas. Kartais ribojantis, keliantis įtampą ir sukaustantis (pasireiškia kaip fizinis raumenų spazmas konkrečiose kūno vietos) nerimas. Tiek vienu, tiek kitu atveju – tai gali būti maža asmeninė užuomina į tai, kaip realiame gyvenime aš priimu tai, kas man nauja.
Žmonės ilgisi artimesnio ir nuoširdesnio ryšio. Daugelis po karantino liko dirbti namuose ir retai gyvai susitinka su kolegomis. Neuroedukaciniai užsiėmimai tokių įmonių darbuotojams leidžia vėl pajusti gyvo ryšio svarbą ir naudą, tapti artimesniais.
Prieš susitikimą dalyviai gaudavo keletą klausimų, kurių vienas skambėjo taip: „Ar matai poreikį dabartiniame gyvenimo etape stiprinti savo emocinę gerovę?“ 96% įmonių darbuotojų atsakė „TAIP“.
O koks būtų Tavo atsakymas į šį klausimą?
Kodėl Tau uždaviau klausimus ir pasidalinau savo patirtimi?
Tam, kad PADRĄSINČIAU Tave visose savo patirtyse įžvelgti prasmę ir vertę. Tiesa, kartais tam reikia laiko. Būk kantrus.
Tam, kad PRIMINČIAU. Pasaulio Sveikatos Organizacijos naujausi duomenys teigia, jog sveikatą ir gyvenimo trukmę lemia tik 10 % medicina, iki 20% genetika. Net apie 70% mūsų gerovės iš esmės priklauso nuo mūsų pačių gyvenimo būdo. Kiek aš judu? Ką valgau? Kokia mano aplinka? Ji palaikanti ar išsunkianti? Mano santykiai su savimi ir aplinkiniais yra kuriantys ar griaunantys? Ar aš dirbu mėgstamą darbą? Kaip aš jaučiuosi? Kokios mano mintys? Kiek skiriu laiko savęs ugdymui?
Tai stipri ir įgalinanti žinutė, jog AŠ PATS savo pasirinkimais KURIU SAVO fizinę, emocinę ir dvasinę GEROVĘ. Ir jei dabar vidinis kritikas komentuoja „Aha, lengva pasakyti...“, su juo irgi sutinku. Pasakyti išties lengva. Tuo tarpu būti atsakingam už savo paties pasirinkimus ir gyvenimą – didelis ir drąsos reikalaujantis darbas.
Linkiu Tau drąsos kurti ir gyventi savo autentišką gyvenimą,
Kommentare